NETEKTIS..

Vieną saulėtą ir šiltą spalio dieną teko aplankyti ir palaikyti draugę. Jos tėtis paliko šį Pasaulį.

Prisiminimai grąžino mane į 2019 metų birželį. Tuo metu mirė mano mama. Netekties skausmas tiesiog neįsivaizduojamas ir pernai man dažnai atrodė, kad neišsikapanosiu iš to, kad man laikas kreiptis rimtos psichologinės pagalbos. Kad žodžiai “laikas gydo” yra tiesiog banali, nieko nereiškianti frazė. Šiandien suprantu: laikas išties gydo. Randai lieka, bet žaizda nepūliuoja.

Kodėl aš rašau tai?

Kai mes netenkame artimo žmogaus, mes nesugebame blaiviai ir logiškai mąstyti. Viskas vyksta kažkur, kažkaip. Ir tikrai tuo metu žmogus negalvoja apie pinigus, apie laidotuvių kainą, apie tai, kad gėlių turguje gali 3 kartus pigiau nusipirkti gėles, kad kitur šarvojimo salė gali būti ženkliai pigesnė ir dar daug apie ką žmogus negalvoja tuo metu, kai jam skauda. Žinoma, gali būti išimčių.

O laidotuvės kainuoja. Už mamos pašarvojimą mes su sese sumokėjome beveik 3000€!!!! Čia kapavietės tvarkymas ir paminklas neįeina.  Draugė už tėčio šarvojimą sumokėjo nepilnus 2000€. Skirtumas didelis. Tačiau tuo metu niekas apie tai negalvoja. Net ir dabar: nerūpi man tas skirtumas. 

Labai rekomenduoju pagalvoti apie gyvybės draudimą sau. Jei mylite savo artimuosius. Jei rūpinatės jais. Mes visi žinome, kad esame laikini čia. Žemėje. Bet visgi….
Jei ištiks tokia nelaimė, ar nebūtų logiška bent jau finansinius klausimus nuimti nuo artimųjų. Kad žmonės galėtų leisti sau išgyventi netektį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *